Naikan: Padėkos, Savistabos ir Dėmesio Praktika

Kas yra Naikan?

Naikan yra japoniška psichoterapija, kurios šaknys siekia dvasines Budizmo praktikas ir pabrėžia praeties santykių apmąstymo svarbą.  Naikan esmė atsiskleidžia šio žodžio reikšmės vertime iš japonų kalbos – “nai” reiškia vidinis ir “kan” reiškia stebėjimas, kitaip introspekcija – savistaba.  Tai savo gyvenimo bei asmenybės apmąstymu paremtas metodas, kuris padeda geriau suvokti save, savo ryšius ir santykius su kitais žmonėmis bei aplinka.  Naikan metodą 1950 metais sukūrė japonų verslininkas Yoshimoto Ishin.  Savo metodui  jis panaudojo Jodo Shinshu Budizmo šakos Japonijoje mokymo meditacijos praktiką, kadangi pats buvo šios jos praktikuotojas.  Matydamas kokia didelę naudą duoda žmogui šios meditacijos praktikos metu atliekama savistaba, Yoshimoto sukūrė Naikan metodą, kuris būtų prieinamas ir kitiems žmonėms.

Mūsų gyvenimo patyrimas yra pagrįstas ne gyvenimu, 

bet tuom, į ką mes kreipiame dėmesį.

Trys Klausimai:

Naikan apmąstymai yra pagrįsti trimis klausimais:

• Ką aš gavau iš ?
• Ką aš daviau ?
• Kokius sunkumus ir bėdas aš sudariau ?

Šie klausimai sudaro apmąstymų apie savo santykius su kitais žmonėmis – tėvais, draugais, mokytojais, sutuoktinias, bendradarbiais, vaikais ir pan., pagrindą.  Mes galime apmąstyti savo santykius su savo naminiais gyvūnais, arba netgi daiktais, kurie mus supa ir mums tarnauja, pvz. mašinos, namų apyvokos daiktai ir pan.  Kiekviename atvejyje mes ieškome kuo tikroviškesnio požiūrio į savo elgesį ir ryšio metu atsiradusio gavimo ir davimo santykį.

Gavimas

Nagrinėdami savo santykius su kitais, mes pradedame nuo suvokimo, ką mes gavome iš to asmens.  Mano žmona išvirė man arbatos.  Draugas atsiuntė žinutę.  Paštininkė atnešė laikraščius.  Tai paprasti, aiškūs tikrovės aprašymai.  Kito asmens požiūris ar motyvacija nekeičia to fakto, kad aš turėjau naudos dėl jo ar jos pastangų.  Dažnai mes priimame tokius dalykus kaip normą.  Per visą dieną mes skubame ir neatkreipiame dėmesio į tokius “mažus” daiktus, kuriuos gauname.  Bet argi visi šie daiktai iš tikro yra “maži”?  Taip tik atrodo, nes kol mums nieko netrūksta, mūsų dėmesys yra kitur.  Bet kai mums baigiasi kuras, arba pametame akinius, tuomet visi šie maži daiktai tuoj pat patraukia mūsų dėmesį ir tada mes staiga sužinome tikrąją jų vertę.  Sudarydami iš kitų žmonių gautų daiktų sąrašą mes įgyjame paprastą tikrovės suvokimą, kaip mes esame palaikomi ir kaip mumis rūpinamasi.  Daugelyje atvejų mus nustebina tokių sąrašų svarbumas ir apimtis, ir tai gana natūraliai iššaukia dėkingumą bei įvertinimą.  Be sąmoningo dėmesio atkreipimo į tai, kaip pasaulis palaiko mus nesuskaitoma daugybe būdų, mes rizikuojame, kad mūsų dėmesys paklius į problemų, kliūčių bei verkšlenimų spąstus.

Davimas

Dabar pažiūrekime į kitą pusiausvyros pusę.  Ką aš daviau kitam žmogui?  Yoshimoto buvo verslininkas.  Kiekvieną mėnesį jis siūsdavo ataskaitas savo klientams ir gaudavo panašias ataskaitas iš tiekėjų.  Ataskaitose jis išdėstydavo kokie produktai buvo išsiųsti ir kiek pinigų buvo gauta.  Jeigu mes suprasime, kad kitų pastangos yra užgarantuotos, mes gyvensime, tarsi  turėtume tokią teisę į tokias pastangas.  Kai mes apmąstome savo santykius vieną po kito, mes pradedame matyti savo gyvenimo tikrovę.  Taigi, kas yra vertingiau – keliauti per gyvenimą su nuostata, jog dauguma yra tau skolingi, ar stengtis suvokti gavimo dėkingumą bei sumokėti savo skolas?

Mano suteikti sunkumai ir bėdos

Trečiasis ir paskutinis klausimas yra pats sunkiausias.  Daugiausiai mes suvokiame, kaip kiti žmonės pridaro mums nepatogumų ir sunkumų.  Galbūt kažkas užstatė jūsų mašiną, galbūt pašte prieš jus stovintis žmogus turi daug siuntinių ir priverčia jus laukti.  Mes pastebime tokius nutikimus su didžiuliu pastabumu.  Bet kai mes esame bėdų ir sunkumų šaltinis, dažniausiai mes to nepastebime išvis.  Arba jei pastebime, galvojame “tai buvo nelaimingas atsitikimas” arba “aš nenorėjau”, arba galbūt mes paprasčiausiai palaikome tai visiškai nesvarbiu dalyku – “didelis čia dalykas.”  Bet šis klausimas iš tikrųjų yra labai svarbus.  Yoshimoto patarė savo apmąstymuose šiam klausimui skirti mažiausiai 60 procentų skirto laiko.  

Naikan praktika

Naikan yra savistabos ir apmąstymo praktika, kuriai atlikti būtina paskirti laiką ir pastangas.  Tai gali užimti visiškai negaug, apie dvidešimt minučių kiekvieną vakarą – Kasdieninis Naikan.  Arba tai gali užtrukti ištisą atsiskyrimo savaitę, kurios metu yra apmąstomas visas gyvenimas, kuomet apie šešiolika valandų per dieną žmogus daugiau nieko neveikia kaip apmąsto, valgo ir miega.  Bet kuriuo atveju be praktikos Naikan liktų tik daili teorija, sklendžianti virš mūsų gyvenimų kaip debesis.

Kasdieninis Naikan (Nichijo  Naikan)

Tai paprasčiausias Naikan metodas, kurio metu apmąstymas trunka apie 20-30 minučių prieš miegą.  Sėdėdami tylioje vietoje, kur niekas jūsų netrukdytų, remiantis tos dienos įvykiais užrašykite atsakymus į tris klausimus.  Ką jūs šiandien gavote iš kitų?  Ką jūs šiandien davėte kitiems?  Kokius sunkumus ir bėdas jūs suteikėte kitiems?  Rašant yra svarbu viską aprašyti ne bendrai, bet kuo tiksliau.  Pavyzdžiui, neužtenka tik parašyti, kad šiandien gavote maistą, reikia parašyti kokius patiekalus valgėte.  Taip pat svarbu į sąrašą įtraukti ir paprastus, kasdienius dalykus, kadangi yra labai svarbu pastebėti tokius dalykus.

Naikan apmąstymai apie asmenį

Tai sudaro tradicinio Naikan metodo pagrindą, kurio metu yra pervertinamas savo paties gyvenimas, apmąstant savo santykius su kitais žmonėmis.  Yra patariama tam skirti apie 50-60 minučių.  Vienam apmąstymui reiktų skirti ištirti vieną santykį per tam tikrą laiko periodą.  Dažniausiai pradedama chronologine tvarka nuo tos dienos kada pirmą kartą susitikote su konkrečiu žmogumi.  Apmąstymo laiko tarpas gali būti nuo savaitės iki 3-4 metų, priklausomai nuo to, kaip seniai jūs pažįstate šį žmogų.  Ilgalaikių ryšių tokių kaip santykių su tėvas, giminėmis ir pan. apmąstymus patartina skaidyti į 3 metų tarpsnius vienam apmąstymui.

Naikan atsiskyrimas (Shuchu Naikan)

Įsivaizduokite, kad galėtumėte išvykti vienai savaitei į mažą namelį kur nors kalnuose.  Ten ramu ir nuošalu.  Visomis jūsų reikmėmis būtų pasirūpinta.  Maistas pateiktas į kambarį.  Skalbiniai ir indai išplauti.  Anksti ryte jus pažadintų, o vakare varpas praneštų, kad laikas gultis.  Nebūtų jokių telefono skambučių, jokių sąskaitų ar pašto.  Jokio kasdieniško plepėjimo ar triukšmo.  Paprasčiausia tyla, vieta sėdėjimui ir ekranas žiūrėjimui.  Ekrane būtų parašyta jūsų gyvenimo istorija.  Istorija pagrįsta tikrais jūsų gyvenimo faktais, kuriuos pats surašėte.  Dienų dienas jums nebūtų ką daugiau veikti tik žiūrėti šitą filmą.  Ką jūs sužinotumėte apie save?  Ką jūs sužinotumėte apie savo gyvenimą?  Savaitės gale, sugrįžę namo, įgiję išsamų suvokimą, kaip jūs gyvenote savo gyvenimą, kaip jūs tada gyventumėte toliau? 

“Šimtus kartų per dieną aš primenu sau, kad mano vidinis ir išorinis gyvenimas priklauso nuo kitų žmonių, gyvų ir mirusių, ir kad aš privalau dėti pastangas, kad įvertinčiau visa ką gavau ir gaunu.”    Albertas Enšteinas